Skruzdė

Na, ir kas, kad Tu — toli?

Tavo sielos kibirai žvanga mano šuliny,

Skruzdė rankovėj — kankinasi ir inkščia,

Už ją: geriu, geriu, geriu,

Kad baigtųsi skruzdė, kad užsimiršę.

Tuštuma — lyg rudenys — plati,

Pabudus neišeis — neišsisklaidys,

Ir gervės klykia — dainą nykią,

Kad Mes šiam pasauly — tiktai du pasilikę... mmmmm...

Be manęs — varga ir drebanti išeisi,

Lyg ryto degs namai,

Šulinio dugne — mėnesius skaudės labai,

Pareik,

Tavęs — be galo skruzdei reik.