Aš noriu žolės ir medžių pavėsio,
Aš noriu rėkt, noriu rėkt, turėt teisę rėkt.
Kai jie pamatys, kad tu sujudėjai
Tu būsi pasakęs, ką turėjai pasakyt.
Aš noriu žolės ir medžių pevėsio,
Aš noriu rėkt, noriu rėkt, turėt teisę rėkt.
Kai jie pamatys, kad sujudėjai
Tu būsi pasakęs, ką turi pasakyt.
Elgesys, nuspėjamas iš anksto, o kam tai rūpi?
Aš matomas, ir nepraleidžiu šanso
Pareikšt kada save diletantam
Tučiai kalbam geriam kava
Susitikę burnojam iš azarto
Akim vartom, perdėtai ironizuojam,
Visiem įtikti bandom, nes taip praprasčiau gyventi
Aš pripratau prie kaukės, ji mano veidui puikiai tinka
Aš suvilioju tuntą moterų tik užmetęs savo tinklą
Jaučiuosi misteriu puikiuoju, kuriam rytojus gulasi po kojom
Pažintim kelius iškloju, sėkmė svarbesnė už tikrumo pojūtį
Todėl ir sąžinę užčiaupiu rankom, bet dažnai man tai atrodo pragaru nei rojumi
Kai naktimis išpiltas šalto prakaito į mėnulį loju.
Aš verkiu į pagalvę, nes sau meluoju
Aš tada bujovęs sarkazmo sapnai
Aš spąstuose, žvėrį nukovę nuodingi šratai
Susipratau per vėlai, aš atgrasus pašlemėkas
Dabar jau niekaip kitaip...
Liūdni vakarai ir pavargusios naktys
Virš miško balandžiai ir kareivių veidai
Pasimetęs mėnulis šviečia upes dugne
Apsikeiskim drabužiais kitame krante.
Aš noriu žolės ir medžių pevėsio,
Aš noriu rėkt, noriu rėkt, turėt teisę rėkt.
Kai jie pamatys, kad sujudėjai
Tu būsi pasakęs, ką turi pasakyt.
Aš noriu žolės ir medžių pevėsio,
Aš noriu rėkt, noriu rėkt, turėt teisę rėkt.
Kai jie pamatys, kad sujudėjai
Tu būsi pasakęs, ką turi pasakyt.
Sveiki, čia naujas aš, tiksliau čia naujas aš du
Tas kur buvo pirmas užduotim paspringo
Nes ji nėra lengva, kartu ji paprasta
Tiesiog nustot vinioti viską į vatą
Yo, Vokiečių gatvėje aš stoviu ir jokio alaus
Man patinka stebėti šitą cirką
Jokio blaivo žmogaus, patinai iš šeškinės
Ir jų dirbtinės krutines bokalų draugai ir jų nudrožtos audinės
Ye. Aš režisuoju šitą klonadą
Du bičiukai su odinėm reikia man što nada nada
Nieko iš taves nereikia visko pats turiu
O ko man trūksta, to nesiūlai,
Dabar šokiai, šokiai
Ir aš prisimenu ko mokei, mokei,
durnelį tikrą jungiu staigiai, staigiai,
Ir apsvaigstu aš diskotekos siautulį, ye ye.
Ekstazė sutilpo piliulėj,
jau tapo įprastą,
mokėti už šiurpulius per nugarą,
mane tai stebina,
kokoso pieno milteliai, panelės ant kelių,
reikalai tarptautiniai ir klubų didvyriai liūtai,
Yo, miesto gniaužtuose, nelaisvėj tikslo,
užmigt neleidžia vakarykštė dvigubo "metamfo",
visi suploja rankom, kaip mat sudėsto,
kad visą tai kaip tik ir yra tai ko aš mėgstu,
tačiau ryte keliu aš bejėgį kūną nuo stalo,
dar vakar buvę draugai dabar atrodo kaip ne mano,
o kur mano namai, ir kur aš apskritai,
aplink vien nesibaigiantys miškai.
