Irutė ir Birutė

Ir taip toliau ir panašiai. Taigi, kai Sirijus jau buvo beveik visą kūną surinkęs, nutiko jam šis tas netikėta. Tetrūko vargšui kelių dalių- kairės rankos, odos ir akių. Ėjo ėjo Sirijus, švytėdamas savo nuogais, oda neaptrauktais raumenimis, nors ir be rankos, bet už tai pasišokčiodamas ir beveik jau džiūgaudamas, jausdamas, kad visai ne už kalnų šio didelio nuotykio pabaiga. Staiga jis išvydo tolumoje miško proskyną, visą žėrinčią mėlynėmis. ,,Kur gi daugiau, jei ne mėlynių krūme man savo akių ieškoti\'\' pamanė sau Sirijus ir paspartino žingsnį mėlynių link. O pamanė jis taip greičiausiai dėl to, kad jo senosios akys buvo mėlynos ir kažkada išties priminė dvi prisirpusias mėlynes.

 Tačiau į proskyną Sirijus nespėjo net kojos įkelti.

 - AHA! Tu! Miško valkata! Besarmati, maža to, kad drabužio nepasivarginai užsimesti, tai dar ir be odos viešai rodaisi, - pasigirdo pašaipus gergžintis senos moters balsas.

 - Hm! Kaži, Uogautojas, ar šiaip koks paklydėlis?- pasigirdo kitas, dar šaižesnis ir dar pašaipesnis kitos senutės balsas.

 Kalbėjo nepaprastai keista būtybė, pastojusi Sirijui kelią. Tai buvo dvi senutės, suaugusios nugaromis. Kitaip sakant- siamo senutės. Turėjo jos dvi galvas, keturias rankas ir keturias kojas, tik užpakalį vieną. Ties nugaromis jos buvo susiliejusios į vientisą keistą kūną ir atrodė, kad joms baisiai nepatogu vaikščioti. Močiutės griuvinėjo, atrodė, kad abi nori eiti į skirtingas puses ir dėl to nepajuda iš vietos. Viena močiutė turėjo ilgus sidabrinius plaukus, jos sena susiraukšlėjusi oda buvo pilkšvai mėlyna, o paakius puošė ryškūs juodi ratilai. Jos sesuo buvo juodaplaukė išblyškusia, beveik permatoma balkšva oda. Ant išblyškėlės kaktos švytėte švytėjo išsišovusios rausvos kraujagyslės. Sirijus nusistebėjo, kad šios dvi damos apskritai dar gyvos ir paeina- mat tokios susenusios, sudžiūvusios buvo, kad rodėsi tuoj tuoj ims ir subyrės į dulkes. Abi senutės turėjo po trumpą lazdą ir atrodė neišpasakytai piktos.

 - Laba diena, ponios, - maloniai pasisveikino Sirijus, - aš nieko bloga nelinkėdamas tenoriu sveikas gyvas pro jus praeiti. Ieškau savo kairės rankos ir akių. Atleiskite, kad neapsirengęs kalbuosi su jumis- taip pat ir odą tikiuosi kur nors rasti ir užsitempti. Gal būsite tokios geros ir praleisite mane link to mėlynių lauko?

 Senutės, išgirdusios jaunikaitį taip maloniai kalbant, kiek atlyžo, tačiau Sirijaus vistiek nepraleido.

 - Jeigu nori praeiti, turėsi mums padėti, - tarė baltaplaukė mėlynodė močiutė.

 - Mes esame seserys Irutė ir Birutė, - vienbalsiai ėmė kalbėti abi senutės,- nuo pat gimimo, buvome vienas kūnas. Anksčiau gyventi buvo paprasta: turėjom vieną lazdą ir pakaitomis ja dalindavomės. Ta, kurios rankoje lazda, yra vedlė ir eina į priekį. Kita prisitaiko. Kadangi lazdą turėjome vieną, tai buvo paprasta ja dalintis. Vedlė greitai pavargdavo ir be skrupulų perduodavo lazdą kitai. Taip ir mainydavomės ir vaikščioti buvo paprasta. Tačiau vieną naktį atsitiko nelaimė- griausmavaldis Perkūnas peršalo ir netyčia nusičiaudėjęs tiesiai ant mūsų, perskėlė lazdą pusiau. Viena pusė teko Birutei, o kita Irutei... Taip negerai, nes abi po lazdą turėdamos nebesutariam, kuri iš mūsų vedlė. Abi norim eiti tiesiai- kas sau- todėl jau kuris laikas nebepajudam iš vietos ir niekur nenueinam nuo šitos nelaimingos mėlynių pievos. Žiaurus tas gyvenimas mūsų, atsibodo jau šitaip. Nebenorime vienu kūnu dalintis ir laukiam, kas mus išgelbės. Tad mielasis jaunikaiti, kadangi čia pasitaikei, dabar privalai pagelbėti ir perskirti mus, kitaip ne tik kad neleisim tau praeiti, bet dar ir suvalgysim tave. Ir ne iš piktumo žinok, o tik dėl to, kad niekur kitur nueiti negalėdamos, mes turim tenkintis tuo maistu, kuris pats iki šitos vietos atkeliauja. Kadangi esam labai alkanos, tai mūsų neperkalbėsi- arba atskirk mus, kad galėtume savais takais pėdinti, arba pats tapsi mūsų vakariene.

 Sirijus klausėsi išsižiojęs ir patikėti negalėjo. Tai negi teks jam dabar vidury miško imtis operuoti šias dvi į vieną suaugusias močiutes? Ar tiesiog imt ir iš visų jėgų truktelėjus jas už galvų perplėšti? Kažkokia nesąmonė. Nei įrankių, nei patirties chirurgijoje Sirijus neturėjo, o ir išviso- kodėl jam turi rūpėti kažkokių senučių bėdos? Jis pamėgino nekreipdamas dėmesio į močiutes tiesiog eiti toliau, tačiau močiutės parkrito ant žemės ir ėmė voliotis skersai taku, kad Sirijus negalėtų niekaip praeiti. Maža to, kad Irutė ir Birutė voliojosi žeme kaip koks į varveklį suledėjęs šliužas, tai jos dar ir kaukti, spiegti ir žviegti pradėjo per visą mišką. Kaip mat visi paukščiai, barsukai ir kitos dvasios, buvusios aplink, sužiuro į Sirijų ir šis, didžiulio dėmesio neatlaikęs visas išraudo kaip koks serbentas.

 - Koks paspipūtęs, - pasigirdo iš krūmų tylus ūdros balsas.

 - Visiškas egoistas, senyvo amžiaus damoms padėti tingi, - prunkštelėjo pro šalį ropojęs miško skorpionas.

 - Siaubas, - pritarė pasibodėjusios skruzdės.

 Vargšas Sirijus pasijuto įspraustas į kampą.

 - Gerai gerai, padėsiu jums, tik nekaukit, ponios, per visą girią, prašau jūsų.

Močiutės kaip mat užsičiaupė, o Sirijus, prisėdęs šalia, susimastė. Niekad dar nebuvo susidūręs su panašia problema. Mąstė mąstė, kaip čia išsprendus problemą, kol staiga išgirdo, kaip dainuoja lazdos, kurias močiutės laikė rankose. Tiksliau sakant, lazda, sulaužyta į dvi dalis:

 Įsodink tu mano kūną

 Ten kur dievo nebebūna

 Ten kur šalta ir tamsu

 Ten kur šaknys, kur saugu

 Jei gerai mane suprasi

 Ranką kairę tu atgausi

 Ir prie rankų abiejų

 Vėl priprasi tu

 Sirijus, išgirdęs dainą, tuoj pat suprato ką reikia daryti: čiupo abu lazdos galus močiutėms iš rankų ir nieko nelaukdamas įsmeigė žemėn vieną galą. Tuo tarpu kitą įsisuko sau prie kairiojo peties ir šis virto Sirijaus ranka. Žemėn įsmeigta lazdos pusė tuoj pat ėmė skleistis, augti ir akimirksniu sužaliavusi tapo medžiu. Ne bet koks tai buvo medis, o šermukšnis. Laibas šakas ištiesęs dangun, medis apsipylė ryškiaspalvėm uogom, o šaknimis įsikibo į žemę taip tvirtai, kad joks Perkūnas nebūtų išrovęs. Medis žaibiškai užaugo toks gigantiškas, kad ūgiu pranoko visus girios medžius ir net perrėžęs kiaurai debesų šydą, išnyko danguje. Sirijus nieko nelaukęs ėmė lipti juo viršun- ne tik norėdamas greičiau pabaigti reikalus su Irute ir Birute, bet ir iš smalsumo.