Pelkė

Artėjant link Pelkės po truputį vis garsiau aidėjo laumių dainos. Gal trisdešimt nuogų moterų pliuškenosi burbuliuojančioje klampioje masėje, kurioje knibždėjo tiek įvairiausių gyvybės formų, jog atrodė, kad ir pati Pelkė dainuoja. Sirijaus neperšlampami batai, priėjus prie Pelkės, tuoj pat peršlapo ir iki pat kraštų prisisėmė buožgalvių. Jis neilgai trukus įsmigo į pelkę iki pusės ir pajuto negalįs pajudėti. Pelkė jį apžiojo ir laikė suspaudus lyg nejudrų įkaitą, o Sirijus laukė kas bus. Tuoj prie jo priplaukė laumės ir apsupusios ratu ėmė klausinėti:

 - Svetimšali tu nekviestas, ko gi čia atsibeldei? - viena per kitą šūkavo nuogalės.

 Sirijus greitai papasakojo savo situaciją ir pabrėžė nieko per daug iš Pelkės nenorįs, tik atgauti savo akis. Laumės telepatiškai tarpusavyje pasitarė ir nusprendė suteikti nelaimėliui šansą.

 - Pelkės vartus atverti ne taip paprasta,- tarė vyriausioji laumė.

 - Pelkė tampa pakankamai minkšta, kad galėtų atsiverti tik tada, kai mes mindome ją savo pėdomis šokdamos stebuklingą Šokį. Šokio sušokti pačios vienos negalime- mums reikia muzikos, nes tik nuo jos priklauso mūsų judesiai. Kadangi TU nori patekti į Pelkę, esi vienintelis, galintis tą muziką mums sugroti. Ir svarbiausia, kad sugrotum ją ne kuo kitu, o savo paties kūnu,- sulyg šiais žodžiais laumės ėmė garsiai kvatotis ir išsilakstė po Pelkę kas sau. O Sirijui nieko kito nebeliko tik sukt galvą, kaipgi čia dabar, Pelkėje įklimpusiam, muzika užsiimti.